Tėvui ir sūnui regbis - pašaukimas

Irmantas Kukulskis (su kamuoliu) - "Vairo" komandos lyderis,
todėl kiekvienose rungtynėse turi žaisti labai gerai

Sigitas ir Irmantas Kukulskiai gerai žinomi regbio pasaulyje. Aikštelėje jie - "Vairo" komandos treneris ir žaidėjas, gyvenime - tėvas ir sūnus. Abu mėgsta žvejoti, tačiau kitiems pomėgiams laiko neužtenka.

Užaugo stadione

Sigitas Kukulskis regbio pasaulyje beveik trisdešimt metų. Tad nenuostabu, kad 23 metų sūnus Irmantas užaugo stadione. Jis buvo didžiausias "Vairo" komandos gerbėjas, visada stebėdavo tėvo žaidimą, vėliau darbą, visada išgyvendavo komandos nesėkmes.

"Kartą tėtis buvo patyręs traumą ir negalėjo žaisti, o "Vairui" kaip tik grėsė pralaimėjimas. Aš verkdamas prašiau, kad jis eitų žaisti. Tikėjau, kad jei tėvas bus aikštelėje, komanda iškovos pergalę", - prisimena Irmantas.

Jo žodžius patvirtina ir Sigitas Kukulskis, pridurdamas, kad sūnus toks išliko ir dabar. Visada azartiškas, patriotiškas ir trokštantis nugalėti.

Irmantas prisipažįsta, kad aikštelėje jis yra užsidegęs, atiduodantis visas jėgas, o gyvenime priešingai, daug ramesnis, nerodantis emocijų.

Sigitas prisimena, kad nesitikėjo, jog sūnus bus regbininkas, nes jis nieko nepadarydavo iki galo.

"Tėvas nesitikėjo, kad man pavyks pasiekti tai, ką esu pasiekęs dabar. Anksčiau šešerius metus lankiau graikų - romėnų imtynes, vėliau pradėjau savarankiškai treniruotis sporto salėje ir siekti užsibrėžto tikslo. Užsispyrimas ir sunkus darbas man padėjo įrodyti, kad esu kažko vertas, kad galiu tapti geriausiu komandos žaidėju. Regbį rimtai pradėjau žaisti penkiolikos. Po metų jau buvau "Vairo" komandos žaidėjas, o aštuoniolikos patekau į Lietuvos suaugusiųjų rinktinę", - sako Irmantas ir priduria, kad užsikrėtus šiuo sportu mažiau vilioja alkoholiniai gėrimai, rūkalai ir net kava.

Apdovanojimai garbingiausioje vietoje

Aštuonerius metus aktyviai sportuodamas Irmantas yra Baltijos lygos čempionas, ne kartą tapęs Lietuvos didžiojo ir mažojo regbio čempionu, Lietuvos taurės laimėtoju, Lietuvos paplūdimio pirmenybių nugalėtoju. Tai tik keli iš daugelio sportininko apdovanojimų.

Iškovotus medalius, diplomus jis kabina ant sienos.

"Daugeliui atrodo, kad medaliai ir diplomai yra nereikšmingi, juos gali nusipirkti beveik kiekvienoje parduotuvėje. Tačiau aš labai vertinu kiekvieną medalį ir diplomą. Žinau, kiek prakaito reikia išlieti, norint jį iškovoti. Tam skiri visus metus. Atlaikęs treniruočių, varžybų maratoną šį medalį vertini visai kitaip. Kiekvieną apdovanojimą vertinti mane išmokė tėvas", - pasakojo Irmantas.

Norėtų rungtyniauti užsienyje

Irmantas apgailestauja, kad Lietuvoje žaidžiamas tik mėgėjų regbis.

"Lietuvoje perspektyvų nėra. "Vairo" ekipoje žaidžiu tik todėl, kad esu reikalingas komandai. Šį sezoną galėjau žaisti kokiame užsienio klube, tačiau mačiau, kad tėvui reikia mano pagalbos. Atsakyti negalėjau. Komanda išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau tikiuosi, kad viskas pamažu susitvarkys". Vaikinas sakė, kad yra sulaukęs pasiūlymų rungtyniauti Švedijoje, Ispanijoje, Rusijoje bei žaisti aukšto lygio klube.

Geruose užsienio klubuose žaidžiantį sūnų norėtų matyti ir Sigitas. Treneris džiaugėsi, kad Irmantas šiemet pasiliko padėti komandai.

Vilioja trenerio darbas

Irmantas prisipažįsta, kad ateityje norėtų sekti tėvo pėdomis ir būti treneriu.

"Šiam darbui reikia subręsti. Trenerio darbas - ilgas procesas. Reikia ne tik gerai išmanyti žaidimą, bet ir mokėti bendrauti su žaidėjais, užsitarnauti jų pagarbą. Taip yra mūsų komandoje. Čia lemiamą žodį taria treneris. Komandoje jis - autoritetas", - pasakojo Irmantas.

Sūnaus apsisprendimui pritaria ir Sigitas. Jis mena, kad dar tik dvylikos sulaukęs sūnus subūrė devynerių metų kiemo vaikų komandą, juos treniravo ir Lietuvos vaikų pirmenybėse laimėjo antrąją vietą.

"Tada pastebėjau jo organizacinius sugebėjimus. Rungtynių metu, jei nesisekdavo, jis verkdavo kartu su vaikais, džiaugdavosi, jei laimėdavo", šypsosi Sigitas.

Tėvo pamokos

Regbis - Kukulskių šeimos religija. Sigitas ir Irmantas juokauja, kad treniruotės ir varžybos jiems yra visas gyvenimas. Tokių dalykų, kaip sirgti ir nedalyvauti varžybose - nėra.

"Tėvui komanda - visas gyvenimas. Nepamenu, kad jis nors vieneriose rungtynėse negalėtų vadovauti komandai, nesvarbu, kas žaistų - jaunimas ar suaugę", sakė Irmantas.

O į klausimą, ar pats galėtų taip aukotis dėl komandos, vaikinas teigė, kad kol kas jis taupo jėgas ateičiai. Vėliau jis norėtų padėti tėvui ir galbūt pratęsti šeimos tradiciją.

"Kaip treneris jis yra teisingas. Labai retai sulaukiu pagyrimo. Iš manęs jis reikalauja daugiau nei iš kitų sportininkų. Jis ne tik geras treneris, bet ir geras žmogus. Mane išmokė gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Išugdė sportinę discipliną, davė naudingų gyvenimo pamokų. Jis daug laiko aukojo man. Kartu mes dirbdavome ne tik per treniruotes, bet ir po jų", pasakojo Irmantas.

Sigitas Kukulskis: "Irmantas, kaip ir aš, yra kovotojas. Į aikštelę eina
kovoti ir nugalėti. Rungtynėse mes nelinkę pralaimėti"

Regbis - vyriškas žaidimas

Regbis nėra bloga sporto šaka. Tai daug ištvermės ir kantrybės reikalaujantis žaidimas, jis užgrūdina, sustiprina fiziškai. Regbis išugdo norą kovoti iki galo. Tinginiams ir nevalingiems žaidėjams vietos čia nėra, nebent - ant atsarginių žaidėjų suolelio.

Nė vienas sportininkas čia neišvengia ir traumų. Mėlynių bei sumušimų Irmantas Kukulskis neskaičiuoja, o kiek kartų teko rungtyniauti kenčiant skausmą jis net nebando skaičiuoti.

"Jei galiu bėgti, nors man ir skauda, visada einu į aikštelę ir žaidžiu", - tvirtai atsako Irmantas.

Rimčiausią traumą, kurią gydėsi pusę metų, sportininkas patyrė prieš ketverius metus. Ruošiantis Europos čempionatui jam skilo stuburo diskas. Daktarai prognozavo, kad teks gydytis metus ar net ilgiau. Irmantas spėja, kad pasveikti padėjo didelis noras žaisti. Po pusės metų jis grįžo į aikštelę.

Prietarų turi

Kaip ir visi jauni žmonės, Irmantas mėgsta lankytis kavinėse, naktiniuose klubuose, kurių Šiauliuose, deja, nėra. "Ar "Megą" galima vadinti naktiniu klubu? klausia Irmantas. - Tai paprasčiausia kavinė."

Paklaustas, ar sulaukia merginų dėmesio, jis nusišypso. Jam kol kas užtenka vienos merginos dėmesio. Kristina, Irmanto draugė, neprieštarauja jo pasirinkimui.

"Ji yra susitaikiusi su esama padėtimi ir žino, kad mano požiūrio į regbį nepakeis", - šypsosi Irmantas.

O kaip prietarai? Regbininkas sakė, kad laikosi kelių prietarų, tačiau atskleisti sutiko tik vieną.

Dieną prieš varžybas jis nesiskuta. Tačiau ar tai jam padeda, sportininkas nežino. Tai Irmantui tapo įpročiu, kurio jis laikosi jau ketverius metus.

Vaidos Miliūtės straipsnis "Šiaulių krašte"