Andrius Martinskas: "Regbyje pasilikau visam laikui"

Andrius Martinskas - geriausias 2004 metų Lietuvos regbininkas

Geriausiu praėjusių metų mūsų šalies regbininku Lietuvos regbio federacija išrinko 23 metų šiaulietį Andrių Martinską. Jis su Šiaulių „Vairo" komanda pernai eilinį kartą tapo Lietuvos čempionu. Greičiausiai nutiks taip, kad šiemet Andrius jau praras Lietuvos „regbio karaliaus" titulą. Mat jis ir dar trys šiauliečiai - Kęstutis Marcišauskas, Gediminas Liutkus bei Andrius Matiuchinas pakviesti žaisti Švedijos regbio lygos „Enkiopingo" komandoje.

Geriausias Lietuvos regbininkas Andrius Martinskas atsako į „Sporto" klausimus.

- Kokia tai komanda?

- „Enkiopingas" - viena geriausių Švedijos komandų. Pernai aukščiausiame Švedijos divizione ji laimėjo sidabro medalius. Joje žaidė ir Lietuvos nacionalinės rinktinės narys šiaulietis Andrius Matiuchinas. Enčiopingas - nedidelis miestelis, esantis netoliese Švedijos sostinės, lyg ir Stokholmo priemiestis. Man Švedija ir jos regbis - ne naujiena. Esu jau keturis sezonus žaidęs Švedijos antrosios lygos Karlskronos „Red Wolves" (Raudonųjų vilkų) komandoje. Žaidėme jame su dar vienu šiauliečiu Laurynu Tipeliu ir buvome Švedijoje vieni iš pirmųjų lietuvių regbininkų. Tačiau tas klubas, nors ir grėsmingai besivadinantis, buvo silpnokas, pajutau, kad mes su Laurynu „sėdame" fiziškai, todėl metams grįžau į Šiaulius. Atrodo, jog ne be reikalo. Dabar gavau kvietimą į aukščiausiąją lygą.

- Ką pasakytumėte apie Švedijos regbį?

- Sezonas, kaip ir Lietuvoje, trunka nuo pavasario iki rudens. Bet pas mūsų Baltijos kaimynus jis kur kas populiaresnis ir aukštesnio lygio negu Lietuvoje. Yra daug komandų, kelios lygos, į rungtynes susirenka kur kas daugiau žiūrovų negu Lietuvoje. Ir regbio aikštės ten nepalyginamai geresnės negu mūsų šalyje. Lietuvoje regbis, kuris mūsuose yra tarsi kokia egzotiška sporto šaka, gyvuoja vien saujelės entuziastų dėka, tuo tarpu Švedijoje jis turi pakankamai rėmėjų, mecenatų, gerbėjų. Daug ką daro reklama, sugebėjimas reklamuoti ir šventiškai, patraukliai rengti pačių įvairiausių, ne tik krepšinio, varžybas. Apskritai Švedijoje visų - ir gyventojų, ir valdžios - pažiūra į sportą gerokai skiriasi nuo tos, kurią regiu Lietuvoje. Tiesiog atrodo, jog švedai labiau mėgsta sportą, ir tiek.

- Ko vyksite į Švediją?

- Čia nėra jokios paslapties - žaisti ir iš to užsidirbti. Manau, kad ir mes nusipelnėme gyventi geriau. Žinau, kad ne vieno iš mūsų sportininkų - ir futbolininkų, ir regbininkų, ir krepšininkų - svajonė yra išvykti į užsienį ir padedant sportui užsidirbti tiek, kad užtektų ir pačiam, ir šeimai: tėvams, artimiesiems. Beje, tėvai - patys didžiausi mano sirgaliai, o penkiolikametis brolis Vytautas jau ir pats seka mano pėdomis, žaidžia regbį „Vairo" jaunių komandoje. Atrodo, kad jis gali tikrai daug pasiekti. Man ir mano komandos draugams dabar „Enkiopingo" klubas žada suteikti geras gyvenimo sąlygas, mokėti normalų, kuris keturis penkis kartus didesnis už čia mokamą, atlyginimą. Be to, žada pasiūlyti pakeliamą, nesunkų papildomą darbą, kurį galėsiu dirbti, jeigu norėsiu. Todėl noriu, visų pirma, Enkiopinge tvirtai įleisti šaknis, o paskui pasikviesti ir draugę iš Šiaulių. Tada, manau, ir jai darbo surasiu.Tačiau jeigu tokius pat pinigus gaučiau Lietuvoje, argi važiuočiau kur nors kitur laimės ieškoti?!. Ir ne vien aš nevažiuočiau, bet ir daugelis iš mūsų šalies iškeliaujančių žmonių, ne tik sportininkų.

- Ar sunku buvo priprasti gyventi svečioj šaly?

- Galvojau, bus sunku, o pasirodo, kad ne šventieji puodus lipdo. Apie mus, aišku, ne sportininkų dėka, težinojo, kad esame banditų, plėšikų, itin žiaurių žmogžudžių kraštas. Dabar jau žino, kad mokame gerai žaisti regbį. Sunkoka buvo gal tik iš pradžių. Tačiau ne veltui sakoma - moki žodį, žinai kelią. Bėda privertė labai greitai, be jokių mokytojų pusėtinai išmokti anglų kalbą (vidurinėje mokiausi vokiečių), kurią mokėdamas Švedijoje visur gali susikalbėti. Visa kita buvo lengviau - komanda, draugai, treniruotės, daug rungtynių. Laikas pralėkė nepastebimai. Anksčiau apie Lietuvą, lietuvius regbio pasaulis nelabai ką žinojo, dabar jau žino. Atsidarius sienoms, valstybės suartėjo. Nežinomiems Lietuvos regbininkams atsivėrė keliai. Sugrįžti atgal į Švediją man padėjo pernai vykę Lietuvos geriausio regbininko rinkimai. Švedai sužinojo apie juos internete. Komandų vadybininkai kruopščiai renka informaciją internete.

- Kada išvyksite į Enkiopingą?

- Balandžio 28-ą jau turime būti Švedijoje, todėl dabar ruošiuosi kaip niekada - kadangi man tai labai svarbu, tai mano ateitis. Gegužės 1-2 d. ten įvyks parodomosios kontrolinės rungtynės, per kurias klubo vadovybė, treneriai rinks žaidėjus į pagrindinę „Enkiopingo" sudėtį. Žinau, kad bus sunku, nes dabar į Švediją patraukė iš visų pašalių - iš Naujosios Zelandijos, Samoa, ne tik iš Jungtinės Karalystės. Antai „Enkiopingo" treneris - škotas. Aš, kadangi esu, palyginti, nedidelio ūgio, turėsiu žaisti pirmoje grumtynių linijoje. Bet nebijau.

- Kada atėjote į regbį?

- Atėjau anksti - l3-14 metų. Ir pasilikau, matyt, visam laikui. Pradėjau „Baltrex" klube, - dabar Šiauliuose trys klubai: „Vairas", „Salda" ir „Baltrex", bet labai greitai atsiradau „Vaire" pas trenerį Sigitą Kukulskį. Manau, kad didele dalimi jo ir jo bendraminčių dėka regbis gyvas ir Šiauliuose, ir iš viso Lietuvoje. Mes treneriui buvome tarsi jo patys tikriausi vaikai. Jis mumis labai tėviškai rūpinosi, ir mes atsakėme jam tuo pačiu - meile, ištikimybe, atsidavimu. Todėl ir išaugome tvirti, kieti, užgrūdinti. Todėl ir mūsų rezultatai tokie - čempioniški. Dar svarbus dalykas - regbis labai atitinka mano charakterį. Esu labai greitai užsiplieskiantis, ūmus žmogus, tad per vyriškas regbio rungtynes, kurios kupinos grumtynių, atkaklių dvikovų ir kitų vien regbiui būdingų dalykų - ne be reikalo sakoma, kad futbolas - tai inteligentų žaidimas, bet jį žaidžia chuliganai, o regbis atvirkščiai - chuliganiškas žaidimas, tačiau jį žaidžia džentelmenai, - yra kur išlieti susikaupusią energiją. Per rungtynes sugebu susikaupti, atsikratyti bet kokių pašalinių minčių bei nereikalingų emocijų ir visiškai atsiduoti žaidimui. Gal kaip tik todėl ir esu vertinamas.

- Regėjote jau ne vieną regbio trenerį, kuris jus treniravo...

- Manau, kad S.Kukulskis ne vienam iš tų, kuriuos mačiau ir kurie mane treniravo Švedijoje, nušluostytų nosį. Mūsiškis tikrai galėtų treniruoti geriausias Švedijos ar kitų šalių komandas. Kai pirmąsyk prieš keletą metų vykome į Švediją, baiminomės, kad būsime prastesni už komandos senbuvius, ne kažin ką mokėsime, žinosime. Pasirodo, nieko panašaus. Buvome pasirengę geriau už kitus. Trenerį Kukulskį tikrai ne kartą rinkčiau Lietuvos ar nors Šiaulių Metų žmogumi! Be to, Švedijoje komandų treneriams visiškai nereikia užsiimti jokia vadyba, finansiniais komandų, klubų reikalais. Jie rūpinasi tik treniruotėmis ir rezultatais. Kada taip bus Lietuvoje?

- Kokia žmogaus savybė, būdo bruožas labiausiai patinka?

- Iki šiol apie tai per daug net nesusimąsčiau. Manau, jog tikras nuoširdumas.

- O kas labiausiai žmoguje nepatinka?

- Labiausiai nepatinka, kai žiūri į akis ir meluoja. Tokių dabar, deja, yra tikrai nemaža.

- Ar intuicija yra jus apgavusi?

- Deja, yra. Todėl gyvenime esu labai atsargus. Gyvenimas - tai ne regbio aikštė. Jame nenumatytų kliūčių ir netikėtumų daugiau negu per sunkiausias rungtynes.

Gino Pinigio straipsnis "Sporto" savaitraštyje