Ketveri metai "Saldoje"

Visą laiką buvau sportininkas, tik kurį laiką nesportavau“, - taip pokalbį pradėjo Šiaulių „Saldos“ regbio komandos treneris bei „Klevo“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojas Svajūnas Mikalčius.

Į regbį - paskui brolį

Trisdešimt septynerių Svajūnas Mikalčius prisiminė, kad jo vaikystė prabėgo lengvosios atletikos stadione bei krepšinio aikštelėje. „Buvau neblogas lengvaatletis. Ne kartą tapau Lietuvos čempionatų prizininku. Bėgdavau ilgas, vėliau - trumpas distancijas. Paskui išbandžiau daugiakovę. Man sekėsi ir čia.“

Regbį Svajūnas pradėjo žaisti 1988 metais, tik grižęs iš armijos.

„Mane pakvietė. Patiko ir pasilikau. Tuomet Šiaulių „Vairo“ komandoje žaidė mano brolis Egidijus. Jo žaidimas taip pat turėjo įtakos mano pasirinkimui. Treniravomės pas Joną Žilevičių“, - sako Svajūnas.

„Vairo“ komandoje jis žaidė iki 2001-ųjų. Vėliau S.Mikalčių pakvietė rungtyniauti Šiauliu „Saldos“ ekipoje. „Taip išėjo, kad tapau šios ekipos treneriu, žaidžiančiuoju treneriu.“

Pasak S.Mikalčiaus, didžiausias bei įsimintiniausias pergales jis iškovojo žaisdamas Lietuvos rinktinėje. Joje Svajūnas žaidė trylika metų. Buvo komandos kapitonas.

Treneriui bei žaidėjui įsiminė atviras Rusijos 7x7 regbio čempionatas. Jame lietuviai laimėjo pirmąją vietą. „Važiavome tik dalyvauti, tad laimėti tikrai nesitikėjome. Komanda buvo ne stipriausios sudėties.“

Žaisti ir treniruoti sudėtinga

Dabar į aikštelę Svajūnas išbėga vis rečiau.

„Žaidžiu tada, kai jaučiu, kad netrukdysiu kolektyvui. Rungtyniauju daugiau savo malonumui. Rimtai treniruotis nebėra kada“, - teigė Svajūnas, nuo gegužės mėnesio pradėjęs dirbti Šiaulių „Klevo“ sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

Svajūnas prisipažįsta, kad gerai žaisti ir treniruoti komandą - neįmanoma.

Prisiminęs savo, kaip trenerio, darbo pradžią, S.Mikalčius pasakojo, kad sunkiausia buvo pažinti žaidėjus, su jais rasti bendrą kalbą.

„Tai buvo daugiau psichologinis pažinimas. Kiekvienas žaidėjas - asmenybė. Reikėjo sužinoti komandos fizinį pasiruošimą, žaidėjų individualius gabumus“, - sakė treneris.

Nors teorijos, kaip treniruoti komandą, S.Mikalčius ir turėjo, tačiau praktiniai įgūdžiai atėjo laikui bėgant. „Save vertinti sunku, tačiau manau, kad su šiomis pareigomis susitvarkiau. Ir dabar visada stengiuosi tobulėti, dalyvauju įvairiuose seminaruose, semiuosi patirties.“

Gera komandos atmosfera

„Saldos“ treneris džiaugėsi, kad per šiuos metus komandoje pavyko išlaikyti gerus ir šiltus santykius. Tam įtakos turi sportininkų išsilavinimas. Dabar daugelis jų studijuoja universitete. Yra įdomūs, kultūringi, geranoriški bei tolerantiški žaidėjai. Visa tai, pasak S.Mikalčiaus, lemia gerą komandos atmosferą.

Svajūnas nenori girtis, tačiau sako, kad yra treneris, orientuotas į žmogų, o ne į pergalę.

„Jei kalbėsime apie profesionalų sportą - viskas būtų kitaip. Ten visai kitos taisyklės, reikalavimai ir, žinoma, pinigai. O mes - mėgėjai. Todėl man svarbesnis yra kiekvienas sportininkas, jo rūpesčiai, mokslas, darbas. Pergalės - antroje vietoje. Nepalaikau filosofijos, kada tikslas pateisina priemones. Siekdami pergalių mes turime išlikti žmonėmis, - pabrėžė S.Mikalčius. - Man nepatinka grubus ir sveikatai pavojingas žaidimas.“

Anot S. Mikalčiaus, trenerio darbe daugiausiai reikia kantrybės ir tolerantiškumo. Treneris neturėtų bijoti žaidėjų nuomonių, jei reikia - ir kritikos. Treneris ir žaidėjai turi stengtis rasti bendrą sprendimą.

Regbyje taškai nereikalingi

Apie rungtynėse pelnomus taškus S.Mikalčius turi savo nuomonę.

„Taškai, mano nuomone, nereikalingi. Dažniausiai yra pastebimi rezultatyviausi komandos regbininkai, tačiau rungtynėse sunkiausią darbą atlieka pirmosios linijos žaidėjai. Jie taškų beveik nepelno. Tačiau be jų komanda gero žaidimo gali nesitikėti. Be jų kitiems regbininkams būtų sunku atkovoti kamuolius, surengti atakas ir, žinoma, pelnyti taškus. Viskas prasideda nuo šių trijų žaidėjų. Jie - komandos branduolys“, - sakė treneris.

Nuo 2002 metų „Saldos“ komandą treniruojantis Svajūnas neslėpė, kad visada norėjo Lietuvos čempionate laimėti prizines vietas. Komandai pavyko. 2002 metais „Saldos“ regbininkai laimėjo trečiąją vietą, 2003 metais - antrąją vietą, o 2004 metais - liko ketvirti.

Anot S.Mikalčiaus, Lietuvos čempionate iškovota antroji vieta - aukščiausias jaunos komandos, kurios vyriausiems žaidėjams yra 23-24-eri, pasiekimas.

Treneris džiaugėsi, kad jam nereikia ieškoti rėmėjų bei rūpintis kitomis finansinėmis problemomis. Ne vienerius metus komandą remia „Salda“, „Fauga“, „Elme messer gaas“ bei „Klevo“ sporto mokykla. Rėmėjai klubui padėjo įsirengti sporto salę, padeda įsigyti aprangą, išvykti į varžybas.

Šeimoje - vienintelis regbininkas

S.Mikalčius teigė nesigailįs, pasirinkęs regbį ir su šia sporto šaka susiejęs gyvenimą. Anot jo, regbis - tvirtas bei vyriškas žaidimas, reikalaujantis daug fizinio pasiruošimo.

„Daugelis mano, kad užtenka būti fiziškai stipriam, kad žaistum regbį, tačiau taip nėra. Reikia ir tvirto charakterio. Tinklinį, futbolą gali žaisti beveik kiekvienas, tačiau susigrumti regbio aikštelėje gali ne kiekvienas. Žmonės tam pasiruošia psichologiškai. Bijo grubaus žaidimo, griūčių, skausmo. Tačiau, kad regbis - grubus žaidimas, atrodo tik iš šono. Kai žaidi, viso to nejauti“, - sakė treneris ir pridūrė, kad rimtesnių traumų jam pavyko išvengti. Dažniausiai pasitempdavo raumenis.

„Visą gyvenimą žaidžiau regbį. Tad žmona Sigita mane priėmė tokį, koks esu, - prisiminė Svajūnas. - Ji tam neprieštarauja. Žino regbio taisykles, kartais stebi ir rungtynes.“

Rungtynes treneris aptaria su vienuolikmečiu sūnumi Jonu. Nors berniukas lanko plaukimo treniruotes, tačiau tėvui patarimų negaili. Anot Svajūno, jis - didžiausias komandos kritikas. Sako viską, ką galvoja. Po pralaimėtų rungtynių kartais pasako: „Jūs - žiopliai“.

„Nesigailiu, jog sūnus pasirinko plaukimą. Jis pasirinko tai, ką norėjo. Prieš penkerius metus jį nuvedėme į baseiną, kad išmoktų plaukti. Jonas pasiliko. Tačiau regbio kamuolio nebijo. Jei norėtų pasirinkti regbį - nedrausčiau. Svarbu, kad jis jaustųsi gerai“, - teigė S.Mikalčius.

Suderinti trenerio ir žaidėjo pareigas sunku, tad Svajūnas Mikalčius (pirmas iš kairės, pasilenkęs)
į aikštelę dabar išbėga vis rečiau

Vaidos Miliūtės straipsnis "Šiaulių krašto" laikraštyje