A.Makarenka (pirmoje eilėje antras iš dešinės) ankstyvą jaunystę "Staklių" komandoje.
Antroje eilėje pirmas iš kairės - treneris Valerijus Griešnovas
Aleksandras Makarenka
A.Makarenka (pirmoje eilėje antras iš dešinės) ankstyvą jaunystę
"Staklių" komandoje.
Antroje eilėje pirmas iš kairės - treneris Valerijus Griešnovas
A.Makarenkos
asmeninio archyvo nuotrauka
Dosjė
Gimė: 1948 m. birželio 25 d. Belgorode DnestrovskyjeSu regbiu LRF prezidentas draugauja jau seniai - nuo 1964 metų, kai, atlikdamas gamybinę praktiką Kauno "Staklių" gamykloje, žaidė įmonės komandoje, vėliau tapo Lietuvos čempionu.
Už tai...
Apie mūsų prezidentą, kurį išrinkome jau trečiai kadencijai, galiu pasakyti tik pačius geriausius žodžius, - tvirtino Sportui" Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Anatolijus Smirnovas. - Vienu žodžiu net neatsakysi, už ką taip vertinamas. Už tai, kad jis visa siela atsidavęs mūsų mylimai sporto šakai, kad federacijos veikloje tvarka, kad jis, būdamas nepaprastai reiklus sau, tokio pat reiklumo reikalauja iš visų, kad A.Makarenka nenuilstamai propaguoja regbį, neužmiršdamas visos lietuviško regbio piramidės - jaunių, jaunimo, merginų, moterų, didžiojo regbio, regbio 7x7, kad visos mūsų šalies regbio komandos turi galimybes išvykti į visas tarptautines kalendorines varžybas, kad Lietuvos regbis, nors vis dar vidutiniokas, jau tapo žinomas Europoje, kad savo principus, iš kurių vienas, bene pats svarbiausias, kaip ir trijų muškietininkų - visi už vieną, vienas už visus - jis diegia Lietuvos regbyje, kuris tampa vieninga, tvirta šeima. Savo veiklumu, verslumu, griežtu žodžio laikymusi pasakei - padarei", kurio reikalauja iš visų drauge su juo dirbančių, mūsų prezidentas Aleksandras labai daug duoda mūsų mėgstamai sporto šakai. Už tai, kad jis nepataisomas optimistas, tikintis regbio perspektyvomis, vizijose regintis kelių aikščių regbio centrus, kurie būtų tarsi magnetai ir traukte trauktų tėvus ir vaikus. Tada jiems jau neatsirastų laiko trintis gatvėse, o mūsų sporto šaka žengtų į priekį." Spalvinga biografija A. Makarenkos, suvienijusio mūsų šalies regbį, biografija iš tiesų spalvinga. Pasak jo, turint laiko galima parašyti nemažą ir įdomią knygą. Kauno 20 vidurinės mokyklos moksleivis, Kauno politechnikumo studentas, Tūlos desantininkų divizijos karys, seržantų mokyklos kursantas, Azijos ir Afrikos šalių instituto M.Lomonosovo universiteto arabistikos studentas ir absolventas, ekonomikos patarėjas Libijoje. Vos papūtus nepriklausomybės vėjams, jis jau versle, kuriame tebėra ir dabar. Trečią kartą perrinktas Lietuvos regbio federacijos prezidentu. Pirmąsyk išrinktas 1995 metais, trečią - 2003 metais.Pirma pažintis
Su regbiu susidūriau 1964 metais, atlikdamas praktiką Kauno Staklių" gamykloje, - pasakoja A.Makarenka. - Ji turėjo čempionišką regbio komandą. Tada pažinau ir nuostabu žmogų, puikų trenerį, daugelio sporto šakų Lietuvoje pradininką Valerijų Griešnovą: trenerį - inteligentą, trenerį - intelektualą, trenerį - mokytoją ir auklėtoją, trenerį - enciklopediją. Nepaprastai norėtųsi, kad tokių trenerių ir dabar būtų kuo daugiau. O mano sportas prasidėjo mokykloje. Mūsų kiasė buvo nuostabiai sportiška. Joje mokėsi krepšininkai Olegas Zimarinas, Jurijus Fiodorovas (būsimas pirmasis A.Sabonio treneris), kiti atletiški vaikinai. Ir mes, būdami aštuntokai, jau kraudavome" vienuoliktokams. Išbandžiau boksą, plaukimą, tinklinį. Nors ir nedidelis būdamas, neblogai šokinėjau, bet tinkliniui vis tiek pristigo ūgio. Iš plaukimo dar vienuolikametį išvarė kaip netinkamą. Regbiui tikau. Į kariuomenę išėjau pats, nustebindamas karinio komisariato papulkininkius ir majorus. Pergalės" gamyklos konstruktorių biure, į kurį gavau paskyrimą baigęs politechnikumą, atlyginimas buvo toks menkas, kad mes, jauni vaikinai, per naktį krovę vagonus Kauno geležinkelio stotyje, uždirbdavome daugiau negu biure per mėnesį. Po armijos - vėl Kaune. Žaidžiau Staklėse". Vieną gražią dieną, kai sykį treneris prieš rungtynes paklausė, ar galėsiu žaisti, supratau, jog sportas geras tol, kol tu lakstai. O jeigu be sporto į galvą nieko daugiau neįsidėjai, tai bus labai rūgštu, kai baigsi aktyvųjį sportą. Įstojau į Azijos ir Afrikos šalių institutą, jį baigiau, gerai išmokau arabų ir dar kelias kalbas, o paskui iškeliavau į Libiją dirbti ekonomikos konsultantu. Ten praleisti ketveri su puse metų buvo įsimintini. Dabar sukuosi versle. Ir regbyje.Darbo filosofija
Yra garsus Čingischano posakis: Jei bijai, nepradėk, jei pradėjai, nebijok!" Juo labai dažnai vadovaujuosi. Ir kitiems patariu tą daryti. Vilniaus regbininkai savo darbais regbio labui - puikus pavyzdys. Veiklūs vyrai Vidmantas Valys, Marius Molotokas, jų darbštūs ir veiklūs kolegos nebijojo pradėti ir visiems netikėliams įrodė, kad net ir be valstybės investicijų galima daug padaryti. Užtat sostinė dabar jau turi regbio bazę. Kodėl taip negalėtų būti kiekviename mieste?Turiu nemaža priekaištų šiauliškiams. Trys komandos - Lietuvos čempionato prizininkės. Šiauliuose tiek gerų vadovų, aukšto rango regbio klubų prezidentų, o regbio bazės Šiauliuose nėra. Ta bėda - ne tik Šiaulių. Visai Lietuvai, ypač jos didiesiems miestams, turi rūpėti regbio centrų sukūrimas. Jie pasitarnautų ne tik šiai sporto šakai, bet ir Lietuvos vaikams.
Mane juokina, kai dažnas nei iš šio, nei iš to susireikšmina, nors nedaug bendram labui būna padaręs. Dažnai sako: federacija padarė blogai. O kas ta federacija? Tu, aš, jis ir yra federacija. Kiekvienas turi atsakyti už jam pavestus darbus, už savo darbo barą. Tai mūsų bendro darbo sėkmės pagrindas. Labai vertinu tuos žmones, su kuriais dirbu, būtina juos iškelti, parodyti. Tada jie tikrai aukštins ir gerbs tave. Čia joks abipusis pataikavimas. Tai - mano puoselėjamas bendravimo su žmonėmis principas."
Gino Pinigio straipsnis "Sporto" savaitraštyje